×

Turite klausimų?

    ×

    Šriftas:

    Fonas:

    Iliustracijos

    Aistės Bružaitės ir kanklių paprastai nepaprastas kelias

    Publikavimo data: 2022-05-18
    Peržiūrų skaičius: 802

    Žemaitė, pirmoji Algirdo Martinaičio koncerto kanklėms ir kameriniam orkestrui „Aistmarės“ atlikėja, šiuo metu einanti LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėjos pareigas – doc. dr. Aistė Bružaitė yra gerai žinoma tarp muzikantų ir neretai vadinama „kanklių ambasadore“. Šio epiteto nesisavinanti muzikė sako esanti pedantiška, smulkmeniška ir truputį menininkė: „pinigai man nėra motyvatorius, o rasti laiko groti yra ne tik malonumas, bet ir prabanga“.

    Gerbiama Aiste, labai malonu, kad sutikote pabendrauti gyvai.  Koncertai, kiti pasirodymai, studentų atsiskaitymai šiuo metu užima didžiąją dalį Jūsų laiko, įskaitant savaitgalius ir vakarus, o kur dar kitos veiklos, reikalaujančios nemažai pasiruošimo.

    Esate profesionali kanklių instrumento atlikėja ir pedagogė, labai smalsu sužinoti, kada pirmą kartą susitikote su kanklėmis.

    Matyt, tai likimas. Mano tėvai nebuvo muzikantai, o šeimoje, kurioje augau, tradicijos nukreipti į muziką nebuvo. Teta ir močiutė turėjo muzikinę klausą – močiutė dainavo chore, o teta muzikos mokykloje grojo akordeonu, tačiau jos nebuvo profesionalios muzikantės. Visai atsitiktinai ketvirtoje klasėje tetos draugė, kuri buvo kanklių mokytoja, parodė šį instrumentą – pabraukė glissando ir viskas! Iškart pasakiau, kad noriu mokytis groti. Mane sužavėjo ne tik kanklės, bet ir tuomet buvusi jauna, labai draugiška mokytoja Seva Kazankovienė. Taip atsitiktinai „atsidūriau kanklėse“.

    Per visą mokymosi kelią tik vienintelį kartą buvo kilusi mintis mesti grojimą, kuomet pirmoji mokytoja išėjo į motinystės atostogas. Teko pereiti mokytis pas kitą mokytoją, kuri buvo labai gera, rami ir, matyt, aš kaip vaikas negalėjau susitaikyti su pokyčiais. Iki tol mokiausi pas temperamentingą, betarpiškai bendravusią, bet tuo pačiu ir reiklią pedagogę. Sakiau sau, jog nebeisiu. Visgi grįžus pirmąjai kanklių mokytojai vėl viskas gulė į savo vagas.

    O tolesni mokslai?

    Vėliau šiaip ne taip mama mane išleido mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Greitai prabėgę trys metai atvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokytis man sekėsi, nors, žinoma, buvo visko – ir tinginys, ir nenoras mokytis užklupdavo, kaip ir visiems jaunuoliams.

    Ar studijuojant Akademijoje planavote čia pasilikti ilgiau nei truks studijos?

    Jei atvirai, tai neplanavau. Prieš kurį laiką žiūrėjau interviu su Andriumi Rožicku ir Asmik Grigorian. Man tikrai patiko ir pasirodė labai artimas Asmik pasakymas, kad ji yra proceso žmogus be jokių tikslų. Aš save taip pat priskirčiau šiai kategorijai žmonių. Per gyvenimą plaukiu ir stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, ypač dabar. Analizuodama savo gyvenimą nuo vaikystės iki šiandienos galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi galėdama daryti tai, kas man patinka ir būti ten, kur esu dabar.

    Pozityvumas, džiaugimasis kiekviena diena neretai būna prigimtinis bruožas.

    Tikriausiai. Man atrodo, kad prie to prisideda kiekvieno gyvenime sutinkami žmonės. Jei sugebi rasti kontaktą, bendrystę ir eiti tuo pačiu keliu su jais neišsibalansuojant, tuomet tai gaunasi savaime.

    Akademijoje esate Liaudies instrumentų katedros vedėja, dėstote studentams, dirbate kitose muzikos mokyklose. Ar pedagogikos kelią pasirinkote sąmoningai?

    Neturėjau jokio tikslo būti mokytoja. Sakiau, kad niekada nebūsiu mokytoja, o tik grosiu ir grosiu, nes labai patiko pats grojimo procesas. Galvojau, kad būti pedagoge nesugebėčiau, o ir atrodė, jog tai visai nepatinka. Laikas bėgo, pats žmogus keitiesi, augi ir natūraliai įsitrauki į tuos procesus neplanuodamas ir nieko niekam nesiūlydamas. Taip ir atsitiko.

    Visgi esu pastebėjusi, kad mane visada turėdavo ir turi kas nors truputį pastūmėti. Esu labai dėkinga sutiktiems žmonėms. Žinoma, pedagogikoje būna visokių momentų, ypač, kai slegia atsakomybė, sulauki kritikos ar pasipriešinimo. Todėl savęs dažnai klausiu – ar man to reikia? Ar aš to norėjau? Ar man reikia tos „garbės“? Aš tik norėjau groti! – juokaudama sako Aistė.

    Pakalbėkime apie studentavimo laikus. Kokie išlikę ryškiausi prisiminimai?

    Savo studentavimo metus prisimenu labai nostalgiškai. Aš galiu pasakyti tik vieną, kad liaudininkai studentauti tikrai mokėjo, lygiai taip pat kaip ir pūtikai. Mes visada buvome geriausi draugai, ši bendrystė nuo pat konservatorijos laikų. Jie buvo pašėlę, atsipalaidavę, ne tokie susikaustę. Tam įtakos turėjo mažesnė profesinė konkurencija, kuomet nėra nuolatinio poreikio stengtis aplenkti, pralenkti. Žinoma, sveika konkurencija yra, kaip ir visur, bet mūsų katedroje nuolatos jautėsi bendrystė. Suspėdavome ir pasimokyti, ir pašvęsti. Taip pat labai smagu iš tų laikų prisiminti konkursus, keliones, koncertus, kurie skatino nuolatinį tobulėjimą.

    Naują kanklių instrumento veidą parodė visai neseniai vykęs muzikinis projektas „Lietuvos balsas. Kartos“. Ten kartu su grupe „Diamanti“ ne kartą keitėte ne tik savo įvaizdį, bet ir laužėte kanklių stereotipus. Kas paskatino dalyvauti projekte ir kaip jautėtės nukeliavusios iki pat finalo?

    Dalyvauti projekte sugalvojo Dovilė. Pamenu, kad po pirmojo pasirodymo ji sakė, kad jautėsi tarsi ne į savo vakarėlį patekusi. Prisipažinsiu, aš labai spyriojausi, skeptiškai žiūrėjau į šį projektą. Atrodė, tarytum mums čia ne vieta. Ėjome su vieninteliu tikslu parodyti save ir savo atliekamą muziką. Visgi atsitiko taip, kad labai palankiai į mus žiūrėjo projekto mokytojai bei šiltai priėmė žmonės.

    Kokią įtaką projektas padarė kanklių specialybei?

    Šis projektas kažko iš esmės nepakeitė. Abejoju, kad daugiau žmonių apskritai sužinos, ką iš tikrųjų veikiame Liaudies instrumentų katedroje, ką grojame, kokios yra tos tikros galimybės, nes mūsų yra labai mažai. Žinoma, daugėja po truputį, bet norint būti matomais, turime plėstis ir vienytis.

    O kodėl taip yra?

    Aš darau tokią išvadą, kad yra susiformavęs pradinio profesionalaus muzikavimo stereotipas dar nuo tada, kai instrumentai buvo netobuli, nederėjo, nebuvo galimybių su kuo kurti profesionalią muziką. Šis šleifas velkasi, žmonių pasąmonėje užsifiksavo, kad iš šio instrumento nieko gero nebus. Stengiamės keisti šį požiūrį, populiarinti tiek, kiek leidžia galimybės. Jūs įsivaizduokite, šiuo metu kanklininkų ir birbynininkų studentų yra 11, o vokalistų 200. Tokia ta proporcija.

    Koncertuojate užsienyje, kaip ten žmonės žiūri į kankles?

    Tik teigiamai. Čia net nėra ką pasakoti ir ką diskutuoti, nes ten kanklės yra tai, kas visiems nauja, unikalu, nematyta, profesionaliai skamba, dera, įdomu klausyti ir gali atlikti įvairų repertuarą. Nėra buvę blogo atsiliepimo. Galima ir neprofesionaliai pragroti, tačiau vis tiek sulauksi labai didelio susidomėjimo, todėl daug kanklininkų veržiasi į užsienį.

    Kanklininkams artimi yra birbynininkai. Balandžio 9 d. organizavote birbynininkų konferenciją „Birbynės galia“. Kaip gimė ši idėja?

    Tiek kanklės, tiek birbynė yra labai unikalūs instrumentai visame pasaulyje. Ištobulinti, profesionalūs ir kaip viename interviu esu sakiusi – neišnaudojami visiškai. Mes juos išnaudojame gal tik 10 proc.  Praktikoje jie gali būti naudojami nuo simfoninio orkestro iki pop muzikos atlikimo. Liūdna, tačiau nei valstybinėse šventėse, nei Lietuvos oficialiuose pristatymuose jie nėra įtraukiami. Šie instrumentai vis dar yra kūdikystės stadijoje.

    Dėl birbynės, tai ji yra dar labiau užribyje negu kanklės. Ką jau kalbėti apie baisų birbynės atlikėjų trūkumą. Kai LMTA buvo įsteigta birbynės specialybė, tuomet iš birbynininkų juokėsi, birbynę per koridorių nešdavosi užsikišę už švarko, kad tik niekas nepamatytų, kad jie groja šiuo instrumentu. Tokia baisi buvo pradžia. Žmonės įdėjo daug pastangų, kad birbynė tobulėtų ir skambėtų taip, kaip skamba dabar. Žinoma, tai yra visiškas skonio reikalas, tačiau tembras yra nepakartojamas, skaidresnis, gražesnis ir jokių analogų pasaulyje neturintis. Todėl nevertinti ir stebėti, kaip kiekvienais metais grojančių birbynininkų mažėja, yra skaudu.

    Kokia pagrindinė rengtos konferencijos mintis?

    Jau keletą metų man sukosi mintis apie tai, kad reikia vienyti birbynininkus, suteikti jiems progą išsisakyti ir, galbūt, tai suteiktų naujų idėjų ir duotų stimulą judėti pirmyn. To pasekoje suorganizavome bendrą pasibuvimą – konferenciją ir koncertą. Susirinko nemažai dalyvių, kuriuos skatinome „pabusti“ ir veikti. Nors yra sakoma, kad lauke vienas yra ne karys, bet nuo vieno žmogaus labai daug priklauso. Mes, muzikai, turime išsijudinti patys, jei patys aktyviai negrojame, turime tai daryti mokyti jaunąją kartą bei kitaip stengtis, kad instrumentas būtų kuo plačiau matomas. Taigi, ši konferencija ir ją vainikavęs profesionalių birbynininkų koncertas, buvo puiki proga išsisakyti, susibendrauti, pasidalinti metodais, pasiūlyti idėjas, kurios lems naujus projektus ir judėjimus.

    Birželio 8 d. Akademijoje vyks kanklininkų kvalifikacijos kėlimo seminaras „Kurkime kanklių „veidą“ kartu“, kurį vesite. Ko dalyviai gali tikėtis ir laukti šiuose mokymuose?

    Šiame seminare aptarsime kanklių, kaip lietuvių nacionalinio instrumento perspektyvą ir aktualijas, turėsime galimybę pasidalinti gerąja muzikine patirtimi, analizuojant profesionalaus kankliavimo ugdymą. Papasakosiu, kokiais principais vadovaujuosi šiame darbe, į ką visuomet atkreipiu dėmesį. Labai noriu, kad ir kiti šio žanro atstovai, mokytojai ateitų ir sudalyvautų. Esu pastebėjusi, kad pedagogai neretai nepasitiki savimi, nors yra profesionalūs, kūrybingi ir įdomūs. Tai vis besivelkantis kanklininkų ir birbynininkų nevertinimo šleifas, kuris tam daro įtaką. Todėl kviečiu visus norinčius ateiti ir kartu ieškoti kanklių „veido“.

    Nuoroda į seminaro aprašymą.

    Kankles sieja ne vienas stereotipas – vienas iš jų, kad groti šiuo instrumentu turi mergaitės. Ar Lietuvoje keičiasi šis požiūris bei randasi šiuo instrumentu grojančių berniukų?

    Daugėja! Kiek važiuojame per Lietuvą, po truputėlį tarytum atsisakoma tos baimės netilpti į rėmus. Čia viskas siejasi su tuo, kad jaunimas dabar yra drąsesnis, ne taip kreipia dėmesį į tai, kas ką pasakys, nebijo eksperimentuoti. Ankščiau būdavo ai, čia berniukas, tai juoksis. Dabar ne, yra super gerai grojančių kanklininkų.

     

    2021 m. sausio mėnesį išleidote CD plokšelę „Kanklių įkvėpta“. Karantinas, atšaukti renginiai lėmė, kad iki šiol taip ir neįvyko plokštelės pristatymas.

    Sulaukiu aplinkinių spaudimo padaryti pristatymą. Planuose jau turiu datą. Aš pati galvojau, kad šis pristatymas jau neaktualus, nes praėjo nemažai laiko. Pati plokštelė man labai svarbi, traktuoju ją kaip dokumentą. Ji simbolizuoja padėtą tašką ant kūrinių, kurie gimė specialiai man, bendradarbiaujant su kompozitoriais, ir kurie neša naują žinią kanklių istorijoje. Tai mano pačios pasididžiavimas ir darbo įsivertinimas.

    Įprastai kiekvieną pokalbį užbaigiame mintimi arba palinkėjimu. Koks būtų Jūsiškis?

    Man gyvenime yra svarbūs du dalykai, tai džiaugtis kiekviena diena ir nekenkti kitiems. Reikia to kipšiuko turėti, tačiau jokiais būdais „nelipant per kitų galvas“. Būkite savimi, atraskite dalykus, kurie Jums patinka, jei nors truputį sekasi – ir eikite tuo keliu.

     

    Dėkoju už pokalbį! Linkiu sėkmės, kad jaunųjų muzikų vardai vis garsiau skambėtų mūsų šalies ir pasaulio muzikos salėse.

     

    Kalbino Deimantė Kavaliauskaitė

    Karjeros ir kompetencijų centro vyresnioji specialistė
    Lietuvos muzikos ir teatro akademija

    Vilniaus g. 6-2/Tilto g. 16, Vilnius
    Mob. tel.  +370 626 47877
    El.p. kkcrenginiai@lmta.lt
    Facebook: LMTA Karjeros ir kompetencijų centras

    Sutinku, kad mano pateikiamus asmens duomenis AKK naudotų tiesioginės rinkodaros tikslais (siunčiant naujienlaiškius, reklamą ir kitus informacinius pranešimus) ir patvirtinu, kad susipažinau su Privatumo politika.