Uždaryti teatrai, koncertų salės, nutrauktas bilietų pardavimas – karantinas itin skaudžiai smogė kultūros ir kitose kūrybinėse srityse dirbantiems žmonėms. Daugiau nei pusę metų nevyko jokie renginiai bei konkursai. Vasarą, sušvelnėjus karantino suvaržymams, LMTA Dainavimo katedros studentės sulaukė pakvietimo dalyvauti IV tarptautiniame „World Harmony“ konkurse Boržomyje, Gruzijoje. Apie konkursą, kelionę ir meilę muzikai kalbamės su jaunosiomis atlikėjomis Virginija Bartušyte ir Lorijana Laurinskaite, dainininke (sopranas) Rasa Dzimidaite, laureatėms akompanavusia koncertmeistere Nijole Baranauskaite bei LMTA Muzikos fakulteto dekanu prof. Deividu Staponkumi.

Merginos, nuoširdžiausi sveikinimai Jums. Sudėtingu metu vykusiame konkurse visos pelnėte laimėjimų. Ar nebuvo dvejonių vykti į konkursą, nes Gruzijoje pandeminė situacija buvo prasta? Ar tai Jūsų negąsdino?

– (Lorijana) Abejonių tikrai buvo, tačiau viską nugalėjo noras pasirodyti „gyvame“ konkurse. Per pandemiją teko dalyvauti daugelyje nuotolinių konkursų, tačiau juose labai mažai grįžtamojo ryšio, o galimybė dainuoti publikai gyvai atperka viską. Be abejo, būdamos Gruzijoje laikėmės visų saugumo reikalavimų bei stengėmės turėti kuo mažiau kontaktų. Tačiau nuvykus ten baimės nebebuvo.

– (Virginija) Man dvejonių irgi nebuvo. Nuo tos minutės, kai koncertmeisterė pasiūlė važiuoti į konkursą, pradėjo dėliotis mintys ir planai apie tai, kaip viskas bus, kur gyvensime ir jau dešimties minučių bėgyje pradėjome ieškoti skrydžio bilietų. Apie pandemiją prisiminiau tik prieš skrydį, kai pradėjome galvoti „o ar tikrai nereikia papildomų testų? Kokios Gruzijos taisyklės pandemijos atžvilgiu?“ ir pan.

– (Rasa) Situacija iš tiesų nebuvo palanki kelionėms, kas dieną sekėme informaciją apie užsikrėtusiųjų skaičius, tikrinome, kokių dokumentų reikės kelionei. Buvo akimirkų, kai atrodė, o gal neverta, tačiau širdies gilumoje jaučiau, kad viskas bus gerai. Iki šiol nuojauta manęs neapgauna.

Rasa, ar tiesa, kad Jūsų kelionė į Gruziją buvo lydima sutapimų?

Tikrai taip! Pirmiausia, jau seniai svajojau aplankyti Gruziją. Todėl, kai gavau pasiūlymą dalyvauti konkurse, nedvejodama sutikau. Taip pat mums labai pasisekė, nes vos tik baigėsi konkursas, visoje Gruzijoje dėl pandemijos buvo uždrausti renginiai. Įvyko daug kitų palankių sutapimų, tikrai jaučiau, kad mūsų komandą nuolat lydėjo sėkmė. Tačiau mano asmeninę sėkmę didele dalimi nulėmė ir vienas lemtingas susitikimas. Mama, važiuodama traukiniu, susipažino su Neringa Dragūnaite, dirbančia su Senselly firmos dizaineriais. Kaip ir aš, ji pajuto, kad ši kelionė bus sėkminga ir nedvejodama ėmėsi projekto. Ji man padėjo suprasti, koks svarbus yra atlikėjo įvaizdis ir kiek daug jis lemia. Komanda man per porą savaičių pasiūlė tris nuostabius, šiuolaikiškus kostiumus ir jų derinius, parinko tinkamus aksesuarus ir vos per kelias dienas pasiuvo nuostabią suknelę. Esu be galo dėkinga Neringai, jos komandai ir likimui, kuris mus suvedė.  Neslėpsiu, žinodama, kad gerai atrodau, į sceną žengiau visai kitu nusiteikimu. Manau, mano pasitikėjimą pajuto ir publika, ir žiuri.

Skamba kaip likimas…

– (Rasa) Aplinkybės susidėliojo palankiai (šypteli).

Kiek svarbu komandinis pasiruošimas?

– (Lorijana) Dainininko profesijoje komanda dažniausiai tampa vokalo dėstytojas, pianistas bei pats dainininkas. Vykstant į tarptautinio lygio konkursus labai svarbu turėti stiprią komandą, kuria galėtum pasikliauti bei ištikus nelaimei kreiptis pagalbos. Ne išimtis buvo ir konkursas Gruzijoje. Į konkursą su mumis vyko nuostabi pianistė Nijolė Baranauskaitė, su kuria draugauju jau ketvirtus metus. Konkurso finale programą atlikome su Tbilisio simfoniniu orkestru. Mano atliekamoje arijoje buvo arfos solo, tačiau kaip tik konkurso dieną orkestras neturėjo arfos. Tuomet ir pasirodė tikras komandinis darbas. Nijolė be jokių dvejonių sėdo už fortepijono ir atliko arfos partiją. Tą patį galiu pasakyti ir apie savo mylimą dėstytoją doc. Aušrą Stasiūnaitę. Po kiekvienos repeticijos bei pasirodymo, susiskambindavome su dėstytoja ir nuolat gaudavome įvairių patarimų bei palaikymo žodžių. Galiu drąsiai teigti, jog be jų negalėčiau dabar džiaugtis savo laimėjimu. Labai svarbu paminėti ir visą mūsų komandą, vykusią į Gruziją. Konkurse buvo visokių iššūkių, tačiau žinojome, kad bet kurią minutę galime kreiptis vienas į kitą ir klausti patarimo. Kiekvienas turėjome savo atsakomybes ir dirbome išvien bendro tikslo. Tikrai nejautėme jokios konkurencijos, tik nuoširdžią ir labai gražią draugystę.

– (Rasa) Pritariu Lorijanai. Dainininkas be dėstytojo ir koncertmeisterio konkurse nesudalyvautų ir tuo labiau nelaimėtų. Tik daug ir nuoširdžiai kartu dirbant galima pasiekti rezultatų. Dėkoju nuostabioms pedagogėms doc. Aušrai Stasiūnaitei ir Nijolei Baranauskaitei, kad su manimi dirba ir padeda tobulėti. Norėčiau pridurti, kad kelionėje atradome vieni kitus. Neįsivaiduoju, kaip viskas būtų susiklostę, jei mūsų delegacija būtų kitokia. Kartu išgyvenome ir linksmų, ir sudėtingų akimirkų, įvairių emocijų, tačiau nuolat jautėme vienas iš kito didžiulį palaikymą ir draugiškumą.

Profesoriau, kelionėje buvote komandos galva. Koks Jūsų požiūris į vienas kito palaikymą konkursuose? Kiek tai yra svarbu atlikėjui?

Palaikymas yra visuomet svarbus. Mes kalbame apie konkursą, tad jeigu atlikėjas yra nepakankamai pasiruošęs konkursui, tu gali jį palaikyti kiek tik nori, niekas nepagelbės (juokauja). Atlikėjas konkurso metu reprezentuoja savo atlikimo techniką, stiliaus pojūtį, muzikalumą, artistiškumą, sceninę kultūrą. Dainininkui scenoje visuomet padeda koncertmeisteris, tarp jų privalo būti sintezė, abu turi muzikuoti drauge. Nuostabu, kad kartu su dainininkėmis į tarptautinį konkursą vyko ir jų koncertmeisterė Nijolė Baranauskaitė, kuri puikiai akompanavo doc. Aušros Stasiūnaitės dainavimo klasės studentėms. Ji buvo pripažinta geriausia konkurso koncertmeistere.

Gerbiama Nijole, sveikiname su tarptautiniame dainininkų konkurse pelnytu geriausios konkurso koncertmeisterės pripažinimu. Šis apdovanojimas Jums nėra pirmasis. Kaip vertinate tokius laimėjimus?

Labai ačiū už sveikinimus! Kiekvienas toks apdovanojimas labai svarbus koncertmeisteriui. Paprastai mūsų niekas nepastebi, visi laurai atitenka solistams. Visada labai malonu, kai įvertinamas ir koncertmeisteris. Esu ne kartą pelniusi geriausio koncertmeisterio diplomus tarptautiniuose dainininkų konkursuose. Tai parodo, kad vertinimo komisijos vertina ne vien tik solisto pasirodymą, bet ir ansambliškumą. Nes iš tikrųjų, koncertmeisterio vaidmuo sėkmingame dainininko pasirodyme yra labai svarus. Mes tarsi viso pasirodymo stuburas, kur reikia pakrypstame į šoną, o kur reikia, išliekame stabilūs.

Profesoriau, šiame konkurse Jums teko būti vertinimo komisijos nariu. Kaip pasaulio kontekste atrodė Lietuvos atlikėjai?

Ši vasara man buvo darbinga. Dvi savaites teko dėstyti Izraelyje. Dirbau Jeruzalės operos akademijoje, buvau ir jų organizuoto tarptautinio dainininkų konkurso vertinimo komisijos nariu. Po to vykau į Gruziją, kur Boržomyje buvau tarptautinio konkurso dainavimo komisijos vertinimo pirmininku. Lietuviai pasauliniame kontekste atrodo labai gerai: galime didžiuotis turėdami gražių tembrų balsus, mūsų dainininkai pasižymi puikia dainavimo mokykla, giliomis atlikimo tradicijomis. Labai džiaugiuosi LMTA Dainavimo katedros ugdytinių laimėjimais konkurse, dėkoju doc. Aušrai Stasiūnaitei, kuri puikiai paruošė dainininkes trijų turų tarptautiniam konkursui (finalas su simfoniniu orkestru) ir koncertmeisterei Nijolei Baranauskaitei.

Studijavote LMTA bei tobulinotės Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje. Kokius vertybinius pagrindus kalbant apie muziką Jums įdiegė Jūsų profesoriai ir studijos? 

– (Prof. Deividas Staponkus) LMTA Dainavimo katedroje gavau puikius dainavimo pagrindus, vėliau teko tobulintis įvairių dainininkų klasėse. Tobulėti reikia nuolat, mokytis – visą gyvenimą, o sukauptas žinias taikyti praktikoje. Visų pirma tai – atsakingumas, reiklumas sau, kompetencija, mobilizacija. Norint ką nors pasiekti, reikia pačiam sau kelti aukštus reikalavimus ir kritiškai vertinti savo gebėjimus.

Kaip konkursai pasikeitė po pandemijos?

– (Virginija) Konkursai pasikeitė tik tuo, kad svarbu būti vakcinuotam arba turėti testą. Taip pat buvo ribojami žiūrovai konkurso metu, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems. Išskyrus šiuos aspektus, viskas vyko kaip įprasta ir teikė tokį patį džiaugsmą ir virpulį, kaip ir ankščiau.

– (Rasa) Didelių pasikeitimų organizacijoje neįvyko, tačiau ko labiausiai pasigedau, tai bendravimas. Dažniausiai konkusų metu organizuojami susitikimai, galima pabendrauti su kitais dalyviais, jų pedagogais, žiuri nariais. Šį kartą dėl pandemijos to nebuvo. Dalyvius dažiausiai pažindavai tik iš aprangos, kai po savo pasirodymo keliaudavo namo persirengti.

Nijole, žvelgiant iš Jūsų perspektyvos, ar pajutote, kokių nors pokyčių vykusiame konkurse?

Pajutau, ir dar kokius! Pandemijos metu konkursai vykdavo online, siunti įrašus ir tave įvertina. Buvo labai smagu ir malonu vėl sugrįžti prie gyvo muzikavimo, jaudulio, konkurso programos atlikimo čia ir dabar. Tai visai kitokia patirtis, apie kurią pandemijos metu jau buvo primiršta.

Tikriausiai vienas iš koncertmeisterio darbo minusų – nėra kada ramiai paklausyti koncertų. Ar randate laiko būti ne tik atlikėja, bet ir klausytoja?

Labai stengiuosi nepraleisti man įdomių pasirodymų. Be abejo, sunku suderinti savo koncertų grafiką su įdomiais pasirodymais. Tačiau, kai labai nori, viskas pavyksta. Šį trečiadienį pati koncertuoju pirmoje dienos pusėje, o vakare eisiu žiūrėti LNOBT premjeros, labai jos laukiau.

Dainininkai gali išvardinti šimtus receptų, kaip tausoti balsą. Kokiais receptais naudojatės Jūs?

– (Virginija) Na, išties dauguma dainininkų gali pasakyti savo receptą, kuris padeda tiek tausoti savo balsą, tiek prikelti jį po ligos. Man asmeniškai rūpintis savo balsu padeda nuolatinė kūno priežiūra: vitaminai, arbatos su medumi ir imbieru, sportas. Tačiau geriausiai padeda tiesiog tyla, kuomet balsas yra paliekamas visiškoje meditacijoje ir ilsisi nedirginamas nei aplinkos triukšmo, nei kalbėjimo.

– (Lorijana) Aš ypatingų receptų tikrai nenaudoju, tačiau stengiuosi palaikyti viso kūno tonusą bei bendrą sveikatą. Taip pat manau, jog labai svarbu balso sveikatai yra įsidainavimas bei tinkamas poilsis, kuris leidžia balsiniam aparatui atsigauti. Jei netyčia repeticija buvo ypatingai sunki arba mokausi naujus vaidmenis, savo rankinėje visada turiu kokių nors pastilių, kurios padeda „sutepti“ gerklę. Tai, manau, ir gelbsti mane nuo negalavimų bei traumų.

Gerbiamas profesoriau, esate pelnęs ne vieną pergalę įvairiuose dainininkų konkursuose, gavęs padėkos raštus už muzikinę veiklą iš Prezidento Valdo Adamkaus, LR Premjero Algirdo Brazausko, eilę padėkų iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Kas lemia Jūsų sėkmę? Ar turite pasiruošimo rutiną? Kaip ruošiatės kiekvienam koncertui?

Sėkmės receptas yra paprastas, viską reikia daryti su meile ir iš širdies. Pasiruošimo procesas priklauso nuo to, ką dainuosi, ar daug teks dainuoti, tad priklausomai nuo turinio ir dėlioju savo jėgas. Pasiruošimas ir pats atlikimas reikalauja daug ne tik fizinių, bet ir emocinių jėgų. Daug dėmesio skiriu pasiruošimui, repeticijoms. Kiekvienas atlikėjas turi savo įpročius, pomėgius. Aš į viską žiūriu pakankamai paprastai, tiesiog stengiuosi klausyti savo balso ir organizmo, ką jie man kalba. Tad sėkmės receptas – tai nuolatinis darbas ir tobulėjimas.

Dėkojame Jums už pokalbį. Sėkmės Jūsų darbuose!

Vyresnioji specialistė Deimantė Kavaliauskaitė

Karjeros ir kompetencijų centras
Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Vilniaus g. 6-2/Tilto g. 16, Vilnius
Mob. tel.  +370 626 47877
El.p. kkcrenginiai@lmta.lt
Facebook‘e: LMTA Karjeros ir kompetencijų centras