„Pradėjau dainuoti dar prieš išmokdama kalbėti“ – juokauja buvusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Emilė Ribokaitė, šiuo metu studijas tęsianti Schola Cantorum Basiliensis, Šveicarijoje. Šiandien su Emile kalbamės apie socialiniuose tinkluose žaibiškai išplitusį jos įkeltą vaizdo įrašą, neretam keistas ar nuobodžiai skambančias senosios muzikos studijas bei kodėl savo akimis pamačiusi Reino upės linksmybes sunkiai galėjo tuo patikėti.

Visai neseniai, internetinėje erdvėje plačiai nuvilnijo Tavo atliekamos lietuvių liaudies dainos vaizdo įrašas, kuris buvo dedikuotas Lietuvai, Laisvės gynėjams. Papasakok plačiau kaip kilo tokia idėja?

Šis įrašas įvyko gana spontaniškai. Sausio 12-osios vakarą ilgai ieškojau laisvų auditorijų savo akademijoje Bazelyje ir netikėtai pastebėjau, jog paprastai užimta koncertų salė buvo tuščia. Ten buvo palikta prožektoriaus šviesa, nukreipta į sceną, tarsi salė lauktų, jog kas nors atsistotų ir papasakotų istoriją. Tą vakarą mano visos mintys sukosi apie sausio įvykius, jaučiausi nusiminusi, negalėdama dalyvauti minėjime Lietuvoje. Tad atsistojusi ant scenos, gan intuityviai pradėjau dainuoti kadaise chore dainuotą ir turbūt apskritai savo pačią mylimiausią liaudies dainą ,,Oi giria, giria“ bei nusprendžiau ją įrašyti.

Pasidalinus įrašu, po kelių dienų muzikos teoriją studijuojantis kolega Jonas Wolf netikėtai atsiuntė įrašą su savo sukurta aranžuote šiai dainai, tad internete pasklido dar vienas įrašas. Buvau labai sujaudinta, kai įrašai buvo taip šiltai priimti žmonių.

 Nuoroda į vaizdo įrašą.

Man ir skaitytojams norėtųsi daugiau sužinoti apie Tave. Ar pameni tą momentą, kai pajutai, kad norėtum būti dainininke? Ir dar operos! Nuo vaikystės augai žinomų kūrėjų aplinkoje, kur buvo puoselėjamos kino ir dailės idėjos. Kaip atsitiko, jog pasukai visai kitu keliu?

Augdama daug laiko praleidau su mylimais seneliais, dažnai dainuodavome. Močiutė yra pasakojusi, jog pradėjau dainuoti dar prieš išmokdama kalbėti, kartu rengdavome ,,koncertus” žaidimų aikštelėje, Užupyje. Tačiau iš tiesų niekada pomėgio dainuoti nesiejau su svajone būti operos soliste. Pamenu, kad stojau į akademiją, siekdama išmokti profesionaliai valdyti savo balsą, kad ir kokią muziką tektų atlikti – o tai tikslas visam gyvenimui, nes žinioms ir sugebėjimams valdyti balsą, regis, ribų nėra: skirtinga muzika, koncerto atmosfera, salės akustika ir begalė kitų aplinkybių kaskart reikalauja jautrumo prisitaikyti ir atrasti tinkamiausius būdus būtent tam pasirodymui.

Kino ir dailės aplinkos įtaka augant išmokė atkreipti dėmesį į detales, kurias gali užfiksuoti kamera ar teptukas, tačiau kiek sunkiau pastebėti nuo didelės scenos. Gal iš dalies dėl to kamerinė aplinka man kiek artimesnė už didžiąją sceną, tačiau niekuomet nelyginčiau jų tarpusavyje, nes jos išties skirtingos ir savaip žavios.

O atsakant, kodėl nepasekiau profesinėmis tėvų pėdomis, mintyse iškyla ne kartą iš kino kūrėjų girdėta šmaikšti frazė: ,,Jeigu gali nekurti kino, tai ir nekurk.“

Operinio dainavimo mokeisi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau įstojai studijuoti Šveicarijoje į Bazelio muzikos akademiją. Ar tiesa, kad svetimoje šalyje atsidūrei vos ne per atsitiktinumą?

Šiuo metu studijuoju renesanso – ankstyvojo romantizmo vokalo subtilybes žymiame senosios muzikos institute Schola Cantorum Basiliensis, kuris priklauso Bazelio muzikos akademijai.

Su senąja muzika, apart vaikystėje klausytų vinilinių plokštelių, pirmąkart susidūriau dar bedainuodama M. K. Čiurlionio menų mokyklos chore (vad. R. Gražinis) ir būtent renesanso muzika man tuomet paliko labai savitą, artimą įspūdį.

Vėliau, besimokydama LMTA, aktyviai dalyvaudavau visuose įmanomuose meistriškumo kursuose ir vienuose jų, Valdovų rūmuose, sutikau legendinį viduramžių muzikos atlikėją Dominique Vellard, kuris pastebėjo, jog mano balsas labai tiktų senajai muzikai ir pakvietė į meistriškumo kursus Prancūzijoje. Ten susipažinau su dar keliais dėstytojais ir studentais iš Scholos bei pirmąkart išgirdau kai kuriuos istorinius muzikos instrumentus gyvai. Nuo tada labai aiškiai jutau, kad esu nepataisomai įsimylėjusi senąją muziką ir noriu ją studijuoti Bazelyje.

Papasakok apie savo studijas, kokios jos?

Scholoje skaitome ne ką mažiau nei muzikuojame, nes siekiame muziką atlikti istoriškai informuotu būdu, t.y. taip, kaip ji būtų atliekama jos sukūrimo laikais, atitinkamu stiliumi ir autentiškais senoviniais instrumentais. Apart skaitymo, mokomės senųjų šokių, notacijos, muzikos istorijos, improvizacijos, turime klavesino, Basso continuo ir kitas teorines paskaitas. Žinoma, istorinių žinių šaltiniai yra riboti ir dėl to dažnai tenka pasitelkti kritinį mąstymą ar tiesiog vaizduotę. Dėl šių priežasčių senosios muzikos tyrinėjimas ir atlikimas man niekada netampa nuobodus ir yra netgi kūrybiškai išlaisvinantis procesas, bandant įsijausti į prieš kelis šimtmečius gyvenusio žmogaus kailį ir tuo pačiu svarstant, kaip pasiekti šiuolaikinį žiūrovą.

Įdomu tai, kad čia, specialybės paskaitų metu nebūna pastovių koncertmeisterių, kas atvykus iš Lietuvos, kur turime prabangą su jais dirbti keliskart per savaitę, man pasirodė labai keista. Studentai čia turi patys tarpusavyje susiorganizuoti, kas jiems paakompanuotų. Be abejo, tai papildomas darbas, tačiau tokiu būdu ima kurtis ansambliai ir turime progą atlikti muziką originalia instrumentine sudėtimi.

Ar lieka laisvo laiko? Gal susiburia studentai pavakaroti?

Kartais Scholą juokais vadinu senosios muzikos Hogwartsu, nes čia studijuojantys žmonės yra taip pasinėrę į mokslus, kad, regis, visas gyvenimas ima suktis vien Scholos ribose. Pandemijos laikotarpiu susiburiame retai, tad muzikavimas drauge su kolegomis tampa dar šventiškesnis ir kartu net intymesnis bendravimo būdas.

Tačiau susigalvojame ir pramogų už Scholos ribų. Pavyzdžiui, šaltuoju metų laikotarpiu kartais einame pasmaguriauti šveicariško karšto šokolado, o kai oras tampa šiltesnis, dažnai susiburiame Reino pakrantėje, kartu šokame Scholoje išmoktus renesanso ir baroko šokius. Reino vanduo Bazelyje labai skaidrus, todėl populiaru susikrovus savo daiktus į vandeniui nepralaidų krepšį, plaukti pasroviui upe. Pirmąkart tai pamačiusi, nepatikėjau savo akimis, bet pabandžiau, ir tuomet praktiškai nebenorėjau išlipti iš upės.

Kiek dar liko studijų Šveicarijoje? Ar kuri tolimesnius planus? Kokie jie?

Šį pavasarį laukia mano baigiamasis bakalauro rečitalis vandens tematika, kurį turiu suplanuoti pati. Taip pat vyks stojamieji egzaminai tolimesnėms magistro studijoms Bazelyje, kurios vyktų dar dvejus metus.

Ateities planus sunku apčiuopti, tačiau svajoju su čia jau besikuriančiais senosios muzikos ansambliais apkeliauti Europą, o gal ir tolimesnius Žemės kampelius. Visada gera sugrįžti koncertams ir edukacinei veiklai Lietuvoje, norėtųsi tuo grožiu, kurį atrandu senojoje muzikoje, dalintis kuo plačiau.

Pataisyk, jeigu klystu, tačiau vasaromis dirbi vaikų meninio švietimo ir kultūrinio bendradarbiavimo stovykloje „Lietuvos atgaja“. Padedate vaikams atrasti ir suprasti lietuviškus papročius, tradicijas, kultūrą, meną ir istoriją, geriau pažinti mūsų šalį. Iš kur ta gilesnė jauno žmogaus meilė edukacijai ir savo kraštui?

Mano giminėje buvo nemažai pedagogų, tad nuo mažens jutau, kad su manimi buvo kalbama kaip su pilnaverčiu sąmoningu žmogumi, daug diskutuodavome, mėgdavau klausytis artimųjų pasakojimų apie praeitį, kartu keliauti po Lietuvą.

Jau nemažai metų ,,Lietuvos atgaja” yra mano gyvenimo dalis, tai nuostabi aikštelė pedagoginiam ir asmeniniam tobulėjimui, patirtis ir žinios, sukauptos šiose vaikų  stovyklose man neįkainojamos ir labai pravertė pradėjus dirbti dainavimo, pianino ir muzikos teorijos mokytoja.

Edukacinėje veikloje atrandu didžiulę prasmę ir manau, kad ji neturėtų būti atsiejama nuo atlikėjiškos veiklos, nes tai gali padėti žiūrovui lengviau prisijaukinti rečiau girdimą muziką ir atrasti ne vien emocinį, bet ir intelektualinį įkvėpimą, sužinojus bent dalelę muzikos konteksto.

Mūsų pokalbį norėčiau baigti Tavo palinkėjimu skaitytojams.

Ko gero, palinkėčiau to, ko man palinkėjo klavesino dėstytojas italas – leisti sau mėgautis – muzika ir gyvenimu apskritai.

Nuoširdus ačiū Tau, Emile. Nepažabojamo smalsumo ir sėkmės!

Kalbino Deimantė Kavaliauskaitė

Karjeros ir kompetencijų centro vyresnioji specialistė
Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Vilniaus g. 6-2/Tilto g. 16, Vilnius
Mob. tel.  +370 626 47877
El.p. kkcrenginiai@lmta.lt
Facebook: LMTA Karjeros ir kompetencijų centras